Gimiau ir pasenau sovietinėje Lietuvoje, ir man tas laikas – pats gražiausias

Nuotrauka: www.lrytas.lt - M.Kulbis

Albertas Drešeris

Tenka ne tik apgailestauti, bet ir skambinti visais varpais, kad šiandien lietuvių tautai iškilo labai rimta grėsmė, o šitą grėsmę provokuoja ne kokie atėjūnai, o kai kurie lietuviai, susigundę skalsesniu kąsniu. Parašyti tokį straipsnį paskatino lrytas.lt išspausdintas Andriaus Užkalnio komentaras „Rusofilų saulėlydis – praeities dvokas jau sklaidosi“.

Autorius džiaugiasi, kad gyvenusiųjų prie sovietinės valdžios žmonių Lietuvoje nuolat mažėja ir jau pasiekta kritinė masė, kai tokių individų tapo mažiau negu tų, kurie norėtų garbinti vakarietiškas gėrybes. Kitaip tariant, mes, kurie gimėme ir pasenome sovietiniais laikais, esame dvokas, trukdantis publikacijos autoriui džiaugtis vakarietiškomis gėrybėmis. Galėčiau tokius žodžius praleisti negirdom, tačiau tokius žodžius iš Lietuvos emigrantų girdžiu ne pirmą kartą.

Pasirodo tai sena dainelė. Dar 2001 metų sausio mėn. 27 d. dr. Vytautas Antanas Dambrava Los Andželo Lietuvių fronto bičiulių politinių studijų savaitgalyje skaitė pranešimą, kuriame teigė: “Lietuvoje būtų galima išmesti vieną kartą tarp trisdešimties ir penkiasdešimties metų: ją sovietmetis dvasiškai sunaikino. Tai paliegusi karta: žmonės be Dievo ir Tėvynės, be meilės ir įsitikinimų, be idėjų ir idealų“.

Gimiau ir pasenau sovietinėje Lietuvoje. Man šitas laikas buvo pats geriausias, įdomiausias ir brandžiausias, nes buvau jaunas ir kupinas jėgų, o tai, kaip gyvenau, ir buvo mano gyvenimas, dėl kurio niekam nesiskundžiu, bet ir tyčiotis iš jo nenorėčiau niekam leisti. Manau, kad dėl tokio argumento aršių oponentų nesulauksiu, o apie kitas vertybes galima ir pasiginčyti.

Mylėjau savo kraštą ir iki dabar nesu regėjęs gražesnio vietovaizdžio kaip Suvalkijos lygumos, nors patikėkite mačiau ir kitų šalių. Matyt, buvau neabejingas ir lietuvių tautai, jeigu vedžiau tik lietuvę ir net 46 metus atidaviau tam, kad mano vaikai ir vaikaičiai gyventų geriau.

Nieko nenužudžiau ir nieko nepaskundžiau. Ir neieškojau, kur gyventi būtų galima geriau, nors patikėkite buvo ir labai sunkių periodų, ypač pokaryje, kai 5 metų vaiką iš vakaro pastatydavo eilėje, kad kitą dieną būtų galima nusipirkti duonos kepaliuką.

Nesiskundžiu, toks buvo metas. Ne pyragus tuo laiku valgė ir vokiečiai, ir kitos tautos. Daugelis šiandien norėtų pasakyti, kad gyvenau už geležinės užtvaros, todėl ir negalėjau ieškoti nieko geriau. Nieko panašaus, už pusę mėnesinio atlyginimo galėjau nukakti net iki Sachalino, o tai toliau negu iki Amerikos. Kai kas važiavo ir uždirbo ten daugiau.

Taigi, kai minėto straipsnio „Rusofilų saulėlydis – praeities dvokas jau sklaidosi“ autorius džiaugiasi, kad tų lietuvių liko mažiau nei pusė, pradedu analizuoti kodėl? Pamatau štai tokį vaizdą.

Sovietinėje Lietuvoje gyveno 3,7 mln. gyventojų. Dabar ieškoti skalsesnio kąsnio išvyko apie 0,5 milijono, bet jų vietą turėjo užimti kiti, nes gyventojų skaičius iš esmės nesumažėjo?! Sakysite, tai jie sugrįš, jie išvyko tik laikinai. Taigi, taigi, jeigu sugrįš, bet ar jie bus lietuviai?

Dabartiniai Lietuvos įstatymai labai riboja pilietybės klausimus, o kitos šalys neignoruoja ir žemės pilietybės teisės, tai yra, žmogus, gimęs tos valstybės teritorijoje įgyja ir pilietybės teisę. O kiek išvykusiųjų sukurs mišrias šeimas? Ar visos jos norės, kad jų vaikai taptų nykstančios valstybės piliečiais? Be to, tikrasis tautiškumas pasireiškia ne Tėvynės, o Tėviškės meile. Ar skiriasi šios sąvokos?

Taip, nes Tėviškė yra tai, kur ginei, užaugai ir ne taip svarbu kas ten šeimininkauja, nes paprastas žmogus nepuola valstybėje šeimininkauti, jam tik svarbu, kad ten yra jo šaknys. Kraštas, kuris kažkokiuose popieriuose nurodytas kaip tavo Tėvynė, tai tik egzotika, kuriame galima paatostogauti, galbūt į pelningesnes pareigas kaip vakariečiui prasimušti.

Taip ir sunyksta Tautos. O tokiems procesams atsirasti pirmiausia sąlygas sudaro Tautos išrinkta valdžia, o jiems padeda tokie nevykę straipsniai. Beja, paminėtame straipsnyje papilta tiek įstatymais draudžiamos nesantaikos kurstymo, kad save gerbiančios institucijos privalėtų sudrausminti suįžūlėjusius.

http://www.lrytas.lt/ 2007 m. lapkričio 20 d.